Gyvybei Žemėje gręsia pavojus, tačiau kasdien dienraščiuose skaitome apie Covid-19, karališkosios šeimos kivirčus ir kitus palyginti nereikšmingus dalykus. Gauname tokias žinias, kokios yra parankios milijoninėms korporacijoms, kurios valdo mediją. Atrodo, kad kuo didesnė problema, tuo mažiau apie ją kalbame, užsimerkiame prieš ją, ir energiją koncentruojame į ne tokius svarbius dalykus, kai tuo tarpu Žemė toliau važiuoja link nykimo žmogaus dėka. Esu čia tam, kad kalbėčiau, apie tai, kas yra svarbiausia šiandien.
Apie gyvūlininkystės žalą mūsų planetai turbūt jau daugelis esate girdėję: miškų kirtimas, vandens sunaudojimas, oro tarša, klimato šilimas ir t.t. Tačiau mažai kalbama apie žvejybos pasėkmes mūsų vandenynams ir gyvybei juose.
Mokslininkai prognozuoja, kad 2048 metais vandenynuose nebeliks gyvybės, o tai yra tolygu žmogaus susinaikinimui, nes vandenynai yra atsakingi už Žemėje esantį deguonį ir palaiko mūsų gyvybę. Bet visų pirma siūlau pasižiūrėti naują dokumentiką Netflix pavadinimu Seaspiracy. Ten jums bus atsakyta į daugybę klausimų, o šiame straipsnyje aš pasistengsiu tik trumpai apžvelgti artėjančią katastrofą.
88% komercinių žuvų rūšių šiandien yra išgaudoma viršijant maksimalų tausią žvejybą užtikrinantį sugaunamos žuvies kiekį. Populiacija nespėja atsinaujinti, todėl didelė dalis rūšių yra ties išnykimo riba. Vėžliai, vandens paukščiai, delfinai, rykliai žudomi be jokios priežasties, nes patenka į žvejybos tinklus.
Laivai, kuriais žvejojama, degina kurą, kuris yra ypatingai taršus. Kuras laivams gaminamas iš to, kas liko naftos statinėje, panaudojus visas jos nors kiek vertingas sudedamąsias dalis. Lyginant su dyzelinu, laivų kuras turi apie 3000 kartų daugiau sieros oksidų, azoto ir kitų kenksmingų elementų. Tokį kurą degina tiek žvejybiniai, tiek kruiziniai, tiek krovininiai laivai. Paskaičiuota, kad 15 didžiausių pasaulyje laivų, į aplinką išskiria tiek sieros oksidų, kiek viso pasaulio mašinos kartu sudėjus.
Visą maršrutą, kurį plaukia laivas, jo išmetami dūmai kyla į viršų, koncentravęsi ir virtę lietumi, grįžta į vandenį ir taip vanduo rūgštinamas.
46% didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių salos sudaryta iš žvejybos tinklų, kurie gaminami iš plastiko, ir ten gulės dar šimtus metų pražudydami į juos įsipainiojančius vandenyno gyventojus. Komercinė žvejyba kasdien pražudo daugiau gyvūnų nei bet kokie naftos išsiliejimai pražudo per metus. Žvejai plaukdami laivais į savo tinklus pagauna apie 150 žuvų rūšių, kai tuo tarpu žmonės įprastai valgo tik 4: lašišą, tuną, menkę ir krevetes.
Vergystė žuvininkystės industrijoje yra kita didžiulė problema, apie kurią mažai kalbama. Galite pamiršti pražilusio žvejo su jūrininko kepuraite gaudantį mums žuvį su meškere įvaizdį. Industrijos gigantės išnaudoja ir kankina savo žvejus versdami juos už centus ne žmogiškomis sąlygomis. Ir viskas vardan mūsų pinigų.
Paskaičiuokime, kiek laivas anglies dvideginio emisijų išleido, nuplaukdamas į jūrą, kiek jų buvo išleista, sugautą žuvį parplukdant, apdorojant, užšaldant, transportuojant iki šalies, pavyzdžiui, Lietuvos, kur ja prekiaujama, ir galiausiai – iki parduotuvės, kurioje pirkėjai ją ras lentynose? Įvertinus visas šias sudedamąsias dalis, žuvis, kuri anksčiau buvo laikoma labai aplinkai draugišku maisto produktu, tampa tokia pat tarši kaip kiauliena, kuriai užauginti reikia pašarų, antibiotikų, pastatų, t.y. daug ir įvairių išteklių, kurių įvairiuose procesuose taip pat teršiama aplinka.
Ką daryti? Visų pirma turime atsisakyti žuvies ar kitų jūros gėrybių. Sumažėjus paklausai automatiškai mažės pasiūla, prasidės atkuriamieji procesai. Tuos, kuriems atrodo, kad nevalgant žuvies negausime svarbių mums omega-3 riebalų, galiu nuraminti – žuvys pačios jų negamina, o gauna iš dumblių, tad valgydami dumblius mes užsitikrinsime pakankamą šių vitaminų kiekį. Taigi augalinė mityba turėtų būti mūsų visų prioritetas, ypač kai augalinių patiekalų pasirinkimas yra toks gausus ir priturtintas pačiais svarbiausiais vitaminais.
Jeigu vistiek negalite atsisakyti jūros gėrybių, lietuvių įkurta iniciatyva Nyksta žuvys sukūrė gidą, kuris padės suprasti, kaip žuvį ir kitas jūros gėrybes vartoti, kad nepažeistume jautrių ekosistemų, leistume ištekliams atsinaujinti ir galėtume žuvis išsaugoti ne tik mums, bet ir ateities kartoms. Pagrindiniai sertifikatai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį: Marine Stewardship Council (MSC) ir Aquaculture Stewardship Council (ASC).
Parašykite komentarą